Australijos socialinių mokslų atstovų komanda atliko „Facebook“ turinio politikos tyrimą. Mokslininkai siekė ištirti neapykantos kalbos apraiškas LGBTQI+ bendruomenės paskyrose Indijoje, Mianmare, Indonezijoje, Filipinuose ir Australijoje.
Buvo koncentruotasi į tris neapykantos kalbos reguliavimo aspektus. Pirma, siekiant išsiaiškinti, kaip teisiškai kovoti su problema, analizuoti šalyse galiojantys įstatymai neapykantos kalbai pažaboti. Antra, tirta, ar „Facebook“ taikomas neapykantos kalbos apibrėžimas apima visas formas ir kontekstus. Trečia, analizuoti „Facebook“ turinio reguliavimo komandų veiklos ypatumai.
Mokslininkai pasirinko analizuoti trijų populiariausių kiekvienos šalies LGBTQI+ viešų „Facebook“ puslapių įrašus ir komentarus, juose ieškodami neapykantos kalbos apraiškų, prasprūdusių pro filtrus ar moderatorių akis.
Minėtųjų puslapių administratoriai mokslininkams pasakojo, kad feisbukas dažnai atmeta jų pranešimus apie neapykantos kalbos apraiškas, net jei įrašai aiškiai pažeidžia platformos taisykles.
Mokslininkai padarė išvadą, kad „Facebook“ problema yra ne neapykantos apibrėžimas, o negebėjimas identifikuoti tam tikrų neapykantos tipų, tarkime, neapykantos apraiškų, skelbiamų mažumų kalbomis ar regioniniais dialektais. Be to, „Facebook“ neretai tinkamai nesureaguoja į vartotojų pranešimus apie neapykantos kalbą.
„Facebook“ nepateikė mokymo medžiagos vietos kalbomis savo moderatoriams, nors dauguma jų yra iš Azijos ir Ramiojo vandenyno valstybių, kur anglų kalba nėra pagrindinė.
Pastebėta, kad Filipinuose ir Indonezijoje LGBTIQ+ grupės susiduria su didžiule diskriminacija ir bauginimais, įskaitant grasinimus užmėtyti akmenimis ar nukirsti galvą. Indiškose paskyrose „Facebook“ filtrai taip pat nepastebėjo akivaizdžių neapykantos apraiškų.
O štai australiškose paskyrose mokslininkai moderatorių nepastebėtos neapykantos kalbos neaptiko. Galbūt Australijoje neapykantos kalbos apraiškų išties mažiau. O gal tiesiog įrašų anglų kalba moderavimas yra veiksmingesnis.
Mokslininkai rekomendavo kompanijos atstovams reguliariau bendrauti su diskriminaciją patiriančiomis konkretaus regiono grupėmis, kad tokiu būdu geriau suvoktų vietinę neapykantos apraiškų situaciją. Be to, būtina didinti vietos kalbą mokančių moderatorių skaičių ir stiprinti bendradarbiavimą su atsakingomis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis.
Nors minėtasis tyrimas apėmė mums tolimą regioną, visgi veikiausiai jau kirba smalsumas: o kokių išvadų toks tyrimas pateiktų Lietuvoje?
Šaltinis: TheNextWeb.com
