Mokslininkų teigimu, bendradarbiaujant su „Google“ kvantinių kompiuterių laboratorijomis, pavyko kvantiniame kompiuteryje sukurti ir panaudoti laiko kristalą.
Laiko kristalą galima vadinti nauja energijos forma, kuri nuolat kinta, bet, panašu, nenaudoja energijos. Jis iš esmės paneigia Niutono inercijos dėsnį. Remiantis klasikine fizika, visata nuolatos juda entropijos link. Bet kurios sistemos entropija (judėjimas į pokytį) išlieka tokia pat, jei procesai nevyksta, ir didėja, jeigu jie vyksta. Tačiau laiko kristalai teoriškai net panaudojami procese gali išlaikyti entropiją.
Kitaip tariant, laiko kristalas yra tarytum snaigė, nuolatos kintanti tarp dviejų skirtingų formų, tačiau šio proceso metu nenaudojanti ir neprarandanti energijos. Vaizdžiai kalbant, laiko kristalai gali vienu metu suvalgyti sausainį ir jį tebeturėti.
Na, o laiko kristalai tokie reikšmingi yra todėl, kad jie gali reikšti esminį kvantinių kompiuterių pokytį.
Kvantiniai kompiuteriai gali spręsti išties rimtas problemas. Deja, kol kas jų naudojimas labai sudėtingas ir nelankstus.
Tačiau laiko kristalų panaudojimas kvantiniame kompiuteryje galėtų atlikti nepaprastai svarbią funkciją – užtikrinti kvantinę koherenciją.
Žinoma, „Google“ kvantinių kompiuterių problemos dar neišsprendė – tai tik mažytis pirmasis žingsnelis. Tačiau gali būti, kad „Google“ įrodė, jog žmonės gali sukurti laiko kristalus – jie nebėra vien teorinė sąvoka.
Tad jei „Google“ išties sukūrė laiko kristalą, tai galėtų paskatinti realų kvantinių kompiuterių raidos proveržį. O jei taip įvyks, pasiskraidymai į Marsą ar veiksmingi vaistai nuo vėžio gali tapti realybe. Štai kodėl laiko kristalai gali būti didžiausias mokslinis laimėjimas.
Šaltinis: TheNextWeb.com
