Šiandieniniai kompiuteriai pasižymi galingais pajėgumais. Visgi yra gausybė darbų, kuriuose kompiuteriai bejėgiai. Tarkime, kompiuteris neiškeps mums picos ar nepasodins medžio.
Tačiau mintis, kad kompiuteriai galėtų už mus daryti absoliučiai viską, skamba netgi kiek bauginamai, tiesa?
Kompiuterių devyndarbių idėja populiari mokslinėje fantastikoje. Štai „Star Trek“ („Žvaigždžių kelio“) visatoje egzistuoja replikatoriumi vadinamas įtaisas, gaminantis ir perdirbantis daiktus. Iš esmės tai 3D spausdintuvas viskam – nuo maisto iki atsarginių dalių.
Yra mokslininkų, neabejojančių, kad toks įtaisas – universalus konstruktorius – ne tik yra įmanomas realybėje, bet ir galėtų tapti esminiu elementu, sujungiančiu klasikinę ir kvantinę fiziką.
Tai siejasi su rimta fizikos tyrinėjimų kryptimi – konstruktoriaus teorija. Pasak šios teorijos, visata nebūtinai veikia pagal nustatytų dėsnių sistemą – ją veikiau valdo tai, kas yra įmanoma, ir tai, kas neįmanoma.
Iš to kyla idėja, kad, atsiradus universaliajam kompiuteriui – tokiam, kuris gali atlikti bet kokius skaičiavimus – galiausiai atsiras ir universalusis konstruktorius. Tai būtų bet kokią užduotį galinti atlikti mašina.
Užduotis konstruktoriaus teorijoje apibrėžiama kaip bet kas, kas galėtų įvykti. Vadinasi, universalusis konstruktorius galėtų sukurti planetas, gyvybę ar tiesiog picą.
Visgi konstruktoriaus teorija veikiau dekonstruoja atsakymus į klausimus, kurie išlieka atviri. Kitaip tariant, konstruktoriaus teorija suteikia savotišką pagrindą, padedantį išsiaiškinti, kodėl savaime nesuprantami ir bendrai priimtam suvokimui prieštaraujantys dalykai iš tiesų yra realiai įgyvendinami.
Tačiau konstruktoriaus teorija iš kitų klasikinę ir kvantinę fiziką suvienyti bandančių teorijų išsiskiria tuo, kad ji yra įsivaizduojama kaip technologijų paradigma. Jos šalininkai įsitikinę, jog, peržengiant kvantinio skaičiavimo ribas, hipotetinis „universalusis kompiuteris“ atrodo vis labiau įmanomas.
Kai kurie mokslininkai yra tikri, kad galiausiai dirbtinio intelekto paradigmos, veikiančios mašinose su milijardais kubitų, galėtų įžengti į „universalaus skaičiavimo“ teritoriją ir pajėgtų įgyvendinti bet kokią apdorojimo užduotį.
Na, o kita ir jau galutinė logiška technologijų paradigma žymėtų universalųjį kompiuterį ir mašiną, galinčią atlikti bet kurią įmanomą užduotį.
Jeigu konstruktoriaus teorijai visgi pavyktų atremti mokslinį susikaustymą, galbūt vieną dieną valdysime mašinas, galinčias sukurti bet ką: planetas, žvaigždes ar net ištisas visatas. Bet, jei tokia diena išauš, būsime neišvengiamai priversti pasidomėti, kas slypi už mūsų visatą sutvėrusios mašinos.
Šaltinis: TheNextWeb.com
